Narbutas polemikoje teigia, kad kronikose Brutenio vardas rašytas netiksliai ir turėjo tokią pačią galūnę kaip Vaidevučio vardas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
Labiausiai kritikui nepa tiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi ne tiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejda- wutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su to kia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būry je daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkš niu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlė jus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkda mas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasi skolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 73
Mėklinantis į visą tą pasaką, gal regėti ją sutin kančią daugioj vietoj su pasakomis viršiaus mina- votų tautų ir pavėdi tūluose daiktuose į būdą ir ap siėjimus lietuvių tautos, kuriuos tuojau skaitytojas regės. Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo bū ti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bra- tenis įkūręs ties ąžuolu, visuomet žaliuojančiu, savo buveinę Rūmais pravardavęs ir kunigus įstatęs. Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo.
Narbutas nurodo, kad Grunau aprašė padavimą apie Brutenio sūnus ir galutinį krašto padalijimą tarp jų.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 419
Betgi neabejodamas šį pa minklą esant iš žilos senovės, priskyrė jį Vaidevučio ir Brutenio laikams, kadangi, aprašydamas padavimą apie pastarojo sūnus (trakt. II.— Sk. 4), sustojęs toje vietoje, kur kalbama apie galutinį krašto tarp jų padalijimą po viso to, kas nutiko legendiniam Chelmui, visai probėgomis mini herbus ir vėliavas, ant kurių buvę jam nežinomi įra šai, o pabaigoje kaip pavyzdį .ar tam, kad parodytų rašme nis, nurodo: „Taigi ant skydo ir vėliavos buvo mums neži nomi rašmenys ir ženklai, išrašyti taip, kaip čia išbraižyti parodymui“1.
Tam, kad būtų užkirstas kelias ga linčioms dėl to rastis nelaimėms, jau šimtas trisdešimt antruosius metus einantis Brutenis ir šimtas šešioliktuo sius — Vaidevutis sušaukė žymiausius tautos vyrus prie šventojo ąžuolo Romuvoje dievų akivaizdon.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 52
Tam, kad būtų užkirstas kelias ga\nlinčioms dėl to rastis nelaimėms, jau šimtas trisdešimt \nantruosius metus einantis Brutenis ir šimtas šešioliktuo\nsius — Vaidevutis sušaukė žymiausius tautos vyrus prie \nšventojo ąžuolo Romuvoje dievų akivaizdon.