Tenai belėbaujant lietuviams, du vyresniuoju susivaržė didžiai gražia mergaite ir, vienas antram skaugėdamu jos, atėjo pas patį savo karvedį* teisybės sau lūgoti, kursai, ištraukęs iš pašonės savo kalavijų, visų akivaizdoj ant karto gražią mozūrėlę perskėlęs, metė katram pusę sakydamas, — taip tarės jis teisingai jiedviem grobį perdalijęs. Tą išgirdęs, nabaštikės jaunikis Andriejus Gostas, mozūras, prisiekė karvedžiui Lietuvos atmonyti. To dėjęsis, įlindo, įsispraudė į eilas lietuvių tardamas norįs jiems algauti ir jų rindose kariauti.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad bajoraitis Andrius Gostas, asmeniškai įskaudintas Dovydo, įsimaišė tarp Lietuvos kazokų ir prie upės nudūrė Dovydą ietimi, o pats paspruko.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Tuomet tenykštis bajoraitis, vardu Andrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai jo įskaudintas, sugebėjo įsimaišyti tarp Lietuvos kazokų, esančių prie vado, ir, kai, prijoję upę, girdė žirgus, staiga nudūrė jį [Dovydą] iš užpakalio ietimi, o pats paspruko, nors buvo atkakliai